Trys lemtys

by Judita Vaičiūnaitė

1. Nikė

 

Citrinų žievės,

            cinamonų skonis,

            jau išgertas vynas iš Balkanų.

O rytas – toks švarus,

            kai, nepriklausanti

            nei dievui, nei žmonėms, nei velniui,

tokiam tuščiam bute,

            įkaitusios skardos ir stiklo blizgesy,

baltam

rate –

            birželio saulės beprotybėj –

            kryžiumi guliu, ir verksmas – veltui.

Už mano nudaužtus suskaldytus sparnus,

            tik dulkėm šviečiančius virš gatvių,

už mano nuogus krūpsinčius šviesoj pečius

            aš nekenčiu tavęs –

            bet burną atveriu

šiurpiam ir purpuriniam tavo viesului…

 

 

2. Raudona tunika

 

Moteris trumpa raudona tunika

            pasaulio aikštėse,

moteris prie mikrofono –

            sielvartas išdidina jos balsą,

ją, bežemių minioje klajojančią,

            mažytę ir išbalusią,

apteškia užlūžtančia banga,

            audringa, sūria ir šviesia…

Ji dainuoja.

            Ausys užkimštos vašku

            – juodi nakties yrėjai

jos negirdi.

            Graikija – didžiulis lageris.

            Ištrūkt turėjai

tu, prie stiebo pririštas…

            Rūdija nugalėtų ginklai – krūvos

skydų, iečių ir šalmų.

            Sirenos rankos – surištos ir kruvinos.

 

 

3. Ragana

 

Pusiaudienio aikštė – troški, triukšminga.

            (Kino salės – tuščios.)

Jie spiečias. Ir nuožmus, nežmoniškas smalsumas

            jungia tūkstančius.

Ir gėdos stulpas auga virš namų

            lyg sausas keistas medis.

Ir pilnas išdidumo mano žvilgsnis –

            kliedintis ir merdintis.

(Prigrūstos šiltinių palatos,

            pirtys, lagerių kirpyklos.

Raudonais viržiais gula kerpami plaukai.)

            Ir plūsta pyktis –

toks nesuprantamas,

            lyg būčiau kitoje planetoj gimus.

Ir plaka įsisiautėję balsai,

            nuo buko džiaugsmo kimūs.

Sunki grandinė trina mano kaklą.

            Nuobodžiauja budelis.

(Beprotišku trenksmu nusviedžia po stalu

            išgertus butelius.)

Tiesa – iš mano vaikiškos burnos,

            laukinės, neliestos.

Uždekit. Mano kūnas ilgisi

            nuplaunančios liepsnos.

Three Fates

by Judita Vaičiūnaitė

1. Nike

 

Lemon rinds,

            the taste of cinnamon,

            wine from the Balkans, drunk.

O morning – so clean,

            belonging not to God,

            nor people, nor the devil,

in such an empty apartment,

            in heated tin and glare of glass,

in a white

circle –

            in the madness of June’s sun –

            I lie like a cross, and tears are for naught.

For these broken, battered wings –

            this dust shining above the street,

for my naked, wincing shoulders in the light,

            I hate you –

            but open my mouth

to your ghastly purple gale…

 

 

2. Red Tunic

 

A woman with a red tunic

            in the plazas of the world,

a woman by a microphone –

            anguish augments her voice,

wandering among the landless crowds,

            pale and petite,

splashed by a breaking wave,

            stormy, salty and bright…

She sings.

            Ears stuffed with wax

            – the night’s black un-ravellers

can’t hear.

            Greece – a vast concentration camp.

            You had to leave,

tying yourself to the mast…

            The weapons of the vanquished rust:

stacks of shields, spears and helms.

            The Sirens’ hands – bound and bloodstained.

 

 

3. Witch

 

The midday square – stifling and loud.

            (Movie theaters – empty.)

They swarm. And a fierce, subhuman curiosity

            unites thousands.

A pillar of shame grows above houses

            like a strange, desiccated tree.

And my gaze is full of pride –

            delirious and dying.

(The typhus wards, saunas, gulag

            barbers are packed.

Cut hair lies in red bands.)

            And anger flows –

incomprehensible,

            as if I were born on a different planet.

And raving voices throb –

            hoarse from dull pleasure.

A heavy chain chafes my neck.

            The hangman grows bored.

(He tosses empty bottles under the table

            with a mad crash.)

Truth – from my childish mouth,

            wild, untouched.

Light it. My body longs

            for a cleansing flame. 

translated from Lithuanian by Rimas Uzgiris

From Crystal: Selected Poems, forthcoming in 2017 from Pica Pica Press: http://www.picapica.press/books

more>>