Trys lemtys
by Judita Vaičiūnaitė1. Nikė
Citrinų žievės,
cinamonų skonis,
jau išgertas vynas iš Balkanų.
O rytas – toks švarus,
kai, nepriklausanti
nei dievui, nei žmonėms, nei velniui,
tokiam tuščiam bute,
įkaitusios skardos ir stiklo blizgesy,
baltam
rate –
birželio saulės beprotybėj –
kryžiumi guliu, ir verksmas – veltui.
Už mano nudaužtus suskaldytus sparnus,
tik dulkėm šviečiančius virš gatvių,
už mano nuogus krūpsinčius šviesoj pečius
aš nekenčiu tavęs –
bet burną atveriu
šiurpiam ir purpuriniam tavo viesului…
2. Raudona tunika
Moteris trumpa raudona tunika
pasaulio aikštėse,
moteris prie mikrofono –
sielvartas išdidina jos balsą,
ją, bežemių minioje klajojančią,
mažytę ir išbalusią,
apteškia užlūžtančia banga,
audringa, sūria ir šviesia…
Ji dainuoja.
Ausys užkimštos vašku
– juodi nakties yrėjai
jos negirdi.
Graikija – didžiulis lageris.
Ištrūkt turėjai
tu, prie stiebo pririštas…
Rūdija nugalėtų ginklai – krūvos
skydų, iečių ir šalmų.
Sirenos rankos – surištos ir kruvinos.
3. Ragana
Pusiaudienio aikštė – troški, triukšminga.
(Kino salės – tuščios.)
Jie spiečias. Ir nuožmus, nežmoniškas smalsumas
jungia tūkstančius.
Ir gėdos stulpas auga virš namų
lyg sausas keistas medis.
Ir pilnas išdidumo mano žvilgsnis –
kliedintis ir merdintis.
(Prigrūstos šiltinių palatos,
pirtys, lagerių kirpyklos.
Raudonais viržiais gula kerpami plaukai.)
Ir plūsta pyktis –
toks nesuprantamas,
lyg būčiau kitoje planetoj gimus.
Ir plaka įsisiautėję balsai,
nuo buko džiaugsmo kimūs.
Sunki grandinė trina mano kaklą.
Nuobodžiauja budelis.
(Beprotišku trenksmu nusviedžia po stalu
išgertus butelius.)
Tiesa – iš mano vaikiškos burnos,
laukinės, neliestos.
Uždekit. Mano kūnas ilgisi
nuplaunančios liepsnos.
Three Fates
by Judita Vaičiūnaitė1. Nike
Lemon rinds,
the taste of cinnamon,
wine from the Balkans, drunk.
O morning – so clean,
belonging not to God,
nor people, nor the devil,
in such an empty apartment,
in heated tin and glare of glass,
in a white
circle –
in the madness of June’s sun –
I lie like a cross, and tears are for naught.
For these broken, battered wings –
this dust shining above the street,
for my naked, wincing shoulders in the light,
I hate you –
but open my mouth
to your ghastly purple gale…
2. Red Tunic
A woman with a red tunic
in the plazas of the world,
a woman by a microphone –
anguish augments her voice,
wandering among the landless crowds,
pale and petite,
splashed by a breaking wave,
stormy, salty and bright…
She sings.
Ears stuffed with wax
– the night’s black un-ravellers
can’t hear.
Greece – a vast concentration camp.
You had to leave,
tying yourself to the mast…
The weapons of the vanquished rust:
stacks of shields, spears and helms.
The Sirens’ hands – bound and bloodstained.
3. Witch
The midday square – stifling and loud.
(Movie theaters – empty.)
They swarm. And a fierce, subhuman curiosity
unites thousands.
A pillar of shame grows above houses
like a strange, desiccated tree.
And my gaze is full of pride –
delirious and dying.
(The typhus wards, saunas, gulag
barbers are packed.
Cut hair lies in red bands.)
And anger flows –
incomprehensible,
as if I were born on a different planet.
And raving voices throb –
hoarse from dull pleasure.
A heavy chain chafes my neck.
The hangman grows bored.
(He tosses empty bottles under the table
with a mad crash.)
Truth – from my childish mouth,
wild, untouched.
Light it. My body longs
for a cleansing flame.
translated from Lithuanian by Rimas UzgirisFrom Crystal: Selected Poems, forthcoming in 2017 from Pica Pica Press: http://www.picapica.press/