Groan like the brash ice, or hiss like the slush

Two poems by Judita Vaičiūnaitė translated by Rimas Uzgiris

Bevardė versmė

by Judita Vaičiūnaitė

Lyg bevardė versmė po katedra,

lyg iš rūko šviesos čiurkšlė

prasiverk, atgaivink dar kartą

ir be gailesčio širdį užliek.

 

Lyg dangus būk – šaltas ir žydras

lyg iš lango angos pily

dar išvysk virš Neries žuvėdras,

kai sparnai tau vėjų pilni.

 

Lyg ledonešis gausk, lyg ižas

atitirpusių gatvių tėkmėj,

nes tą balsą, į saulę grįžusi,

iš bevardės versmės ėmei.

A Nameless Source

by Judita Vaičiūnaitė

Like a nameless source below the cathedral,

like a spray of light within the pall of fog,

open yourself, and come to life once more.

Water your heart with no remorse.

 

Try to be like the sky – cold and blue,

or gaze at the gulls above the Neris as if

through an arrow-slit in the castle wall,

but only when their wings are full of wind for you.

 

Groan like the brash ice, or hiss like the slush

that melts in the flow of the street –

for this is the voice, returning to the sun,

the one you took from a nameless source.

translated from Lithuanian by Rimas Uzgiris
more>>

Trys lemtys

by Judita Vaičiūnaitė

1. Nikė

 

Citrinų žievės,

            cinamonų skonis,

            jau išgertas vynas iš Balkanų.

O rytas – toks švarus,

            kai, nepriklausanti

            nei dievui, nei žmonėms, nei velniui,

tokiam tuščiam bute,

            įkaitusios skardos ir stiklo blizgesy,

baltam

rate –

            birželio saulės beprotybėj –

            kryžiumi guliu, ir verksmas – veltui.

Už mano nudaužtus suskaldytus sparnus,

            tik dulkėm šviečiančius virš gatvių,

už mano nuogus krūpsinčius šviesoj pečius

            aš nekenčiu tavęs –

            bet burną atveriu

šiurpiam ir purpuriniam tavo viesului…

 

 

2. Raudona tunika

 

Moteris trumpa raudona tunika

            pasaulio aikštėse,

moteris prie mikrofono –

            sielvartas išdidina jos balsą,

ją, bežemių minioje klajojančią,

            mažytę ir išbalusią,

apteškia užlūžtančia banga,

            audringa, sūria ir šviesia…

Ji dainuoja.

            Ausys užkimštos vašku

            – juodi nakties yrėjai

jos negirdi.

            Graikija – didžiulis lageris.

            Ištrūkt turėjai

tu, prie stiebo pririštas…

            Rūdija nugalėtų ginklai – krūvos

skydų, iečių ir šalmų.

            Sirenos rankos – surištos ir kruvinos.

 

 

3. Ragana

 

Pusiaudienio aikštė – troški, triukšminga.

            (Kino salės – tuščios.)

Jie spiečias. Ir nuožmus, nežmoniškas smalsumas

            jungia tūkstančius.

Ir gėdos stulpas auga virš namų

            lyg sausas keistas medis.

Ir pilnas išdidumo mano žvilgsnis –

            kliedintis ir merdintis.

(Prigrūstos šiltinių palatos,

            pirtys, lagerių kirpyklos.

Raudonais viržiais gula kerpami plaukai.)

            Ir plūsta pyktis –

toks nesuprantamas,

            lyg būčiau kitoje planetoj gimus.

Ir plaka įsisiautėję balsai,

            nuo buko džiaugsmo kimūs.

Sunki grandinė trina mano kaklą.

            Nuobodžiauja budelis.

(Beprotišku trenksmu nusviedžia po stalu

            išgertus butelius.)

Tiesa – iš mano vaikiškos burnos,

            laukinės, neliestos.

Uždekit. Mano kūnas ilgisi

            nuplaunančios liepsnos.

Three Fates

by Judita Vaičiūnaitė

1. Nike

 

Lemon rinds,

            the taste of cinnamon,

            wine from the Balkans, drunk.

O morning – so clean,

            belonging not to God,

            nor people, nor the devil,

in such an empty apartment,

            in heated tin and glare of glass,

in a white

circle –

            in the madness of June’s sun –

            I lie like a cross, and tears are for naught.

For these broken, battered wings –

            this dust shining above the street,

for my naked, wincing shoulders in the light,

            I hate you –

            but open my mouth

to your ghastly purple gale…

 

 

2. Red Tunic

 

A woman with a red tunic

            in the plazas of the world,

a woman by a microphone –

            anguish augments her voice,

wandering among the landless crowds,

            pale and petite,

splashed by a breaking wave,

            stormy, salty and bright…

She sings.

            Ears stuffed with wax

            – the night’s black un-ravellers

can’t hear.

            Greece – a vast concentration camp.

            You had to leave,

tying yourself to the mast…

            The weapons of the vanquished rust:

stacks of shields, spears and helms.

            The Sirens’ hands – bound and bloodstained.

 

 

3. Witch

 

The midday square – stifling and loud.

            (Movie theaters – empty.)

They swarm. And a fierce, subhuman curiosity

            unites thousands.

A pillar of shame grows above houses

            like a strange, desiccated tree.

And my gaze is full of pride –

            delirious and dying.

(The typhus wards, saunas, gulag

            barbers are packed.

Cut hair lies in red bands.)

            And anger flows –

incomprehensible,

            as if I were born on a different planet.

And raving voices throb –

            hoarse from dull pleasure.

A heavy chain chafes my neck.

            The hangman grows bored.

(He tosses empty bottles under the table

            with a mad crash.)

Truth – from my childish mouth,

            wild, untouched.

Light it. My body longs

            for a cleansing flame. 

translated from Lithuanian by Rimas Uzgiris
more>>

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>